| Summary: | Pacituota frazė iš Lenartovičiaus poemos Na posąg Danta, tie keli, tačiau tokie įtaigūs ir reikšmingi žodžiai, tikriausiai, yra tinkamiausia ir iškalbingiausia idėja, galinti tapti šio pranešimo moto. Lietuvių tautos naikinimo sovietinės okupacijos metais pėdsakai yra giliai įsirėžę visų, kurie anuo tragišku laikotarpiu buvo persekiojami, atmintyje. Prisiminimai, pasakojimai, apsakymai apie anų dienų kraupumą ir kančias atsispindi represijas patyrusios kartos mokslinėje ir kultūrinėje veikloje. Teigiama, jog sovietinė Lietuvos okupacija ir aneksija prasidėjo 1940 metais, o pirmieji suėmimai, nors dar neįgavę masinio pobūdžio, tačiau pakankamai plačiai palietę visuomenę – nuo 1940 m. birželio 15 d. Masinis Lietuvos gyventojų deportavimas prasidėjo 1941 metais. 1941 metų birželio 14-oji – tai data, kuri šiandien minima kaip valstybinė šventė, primenanti apie tragišką, tūkstančių žmonių kančia ir skausmu paženklintą Lietuvos istorijos laikotarpį. Būtent tądien prasidėjo masiniai Žemaitijos, Aukštaitijos ir Sūduvos gyventojų suėmimai bei trėmimas į Sibirą. Vienuolika metų – iki 1952 m. iš Naujosios Vilnios, Pabradės, Panevėžio ir Šiaulių geležinkelio stočių nuolat išvykdavo gyvulinių vagonų ešelonai, į Rusijos gilumą vežantys niekuo nekaltus žmones: vyrus, moteris, vaikus ir senolius. Didžioji dalis ištremtųjų 1941 metais buvo išvežti į Altajaus kraštą, Komijos Respubliką, Novosibirsko rajoną, Tomską, dalis pateko į lagerius Krasnojarsko krašte. 1942 metais beveik 40 procentų. [toliau žr. visą tekstą] The article deals with the extermination of the Lithuanian nation in the period of Soviet occupation and annexation which started in 1940 and lasted with short breaks until 1952, or even longer. Among the oppressed by the Soviet occupation there were 77.9% Lithuanians. Today it is hard to determine how many people died in exile, in Gulag labour camps and how many managed to return to their homeland. Approximate calculations reach hundreds of thousands of missing and murdered. Figures show that by 1953, 28,000 people died in exile and about 25,000 in labour camps and prisons. Very often the only tangible testimony of death was a tombstone with no name in remote Siberian taiga or tundra. Stone as a sign of something undestroyable, eternal, may define the character of the nation, which survived and preserved its peculiarity. Stone and mainly the tombstone will change into the symbol of martyrdom, death, sacrifice, and memory. During the last decade of the 20th c. there was a massive publication activity concerned with the exile literature. In books, such symbols as cross and sacrifice are mentioned, also stones, emphasising the nation’s identity. One more impression connected with the theme of exile and deportees and with the symbol of stone is evoked by an artist Rimantas Dichavičius, a painter and photographer, a person who was in exile; his artistic output is full of pictures of stones.
|
|---|