| Summary: | DNR žymenys yra polimorfinių DNR lokusų aleliai, lokalizuoti tam tikrose genomo vietose ir nustatomi naudojant įvairius molekulinės biologijos metodus. Genetinės įvairovės nustatymas ir tyrimas naudojant DNR žymenis gali padėti suprasti daugelio biologinių reiškinių, vykstančių augaluose (ląstelės, organizmo, rūšies lygmenyje), prigimtį. Vykdydami aptariamus tyrimus norime rasti atsakymą į pagrindinį klausimą: kokios naudotų DNR žymenų galimybės kai kurioms augalų biologijos problemoms (genetinių išteklių išsaugojimo, adaptyvumo, populiacijų diferenciacijos, biotinio ir abiotinio streso ir kt.) spręsti? Naudodami įvairius DNR žymenis kaip molekulinius instrumentus, įvertinome genetinės įvairovės lygį pagrindinėse miežių veislėse, sukurtose Baltijos šalyse ir Baltarusijoje, pritaikėme DNR žymenų nustatymo metodus Rubus idaeus, Lonicera ceruleae genetinėse kolekcijose esančių pavyzdžių genotipavimui bei miško medžių (Pinus sylvestris, Piceae abies) rinktinių medžių klonų tapatumo nustatymui; naudodami EST žymenis klonavome ir ištyrėme du genus, dalyvaujančius Solanum tuberosum atsake į biotinį (Erwinia carotovora infekcija) ir abiotinį stresą. Naudodami RAPD metodą ištyrėme Saxifraga hirculus, Piceae abies, Fraxinus excelsior, Taxus baccata, Rubus idaeus, Pinus sylvestris populiacijų genetinę struktūrą, diferenciacijos lygį, kai kurių ekologinių veiksnių įtaką genetinės įvairovės pasiskirstymui populiacijose. DNA markers are alleles of polymorphic DNA loci that are established using methods of molecular biology and can be used for the identification of specific chromosome region. DNA markers are applied for the detection and analysis of genetic variation. These molecular instruments can help in the understanding of molecular basis of various biological phenomena in plants (loss of genetic diversity, population divergence, adaptivity, response to biotic and abiotic stress, genetic instability et cetera). The use of DNA markers in practical studies requires a careful consideration of the advantages and as well as limitations of various marker techniques. In this review various applications of DNA markers in plant genetic studies including genotyping and characterization of accessions of germplasm collections, assessment of genetic relationships between cultivars, understanding of the genetic variation within and between populations, plant genome analysis and gene cloning are discussed.
|
|---|