| Summary: | Because of the melting ice around the Arctic circle, states are able to look deeper into opening possibilities hidden in the lands and waters north of the polar circle. Politically strongest countries, being able to make the most difference, get the most attention in the media, academic writings and in the international Arctic forums. However, smaller countries - Greenland, the Faroe Islands and Iceland also are involoved in Arctic politics and have their own role and positions. The question is – what are the political and economic Arctic policies of Greenland, the Faroe Islands and Iceland? The objects are economic, energy developments and the policies for the Arctic region of Greenland, the Faroe Islands and Iceland. The aim of this paper is to establish dynamics of the Arctic policies of Greenland, the Faroe Islands and Iceland in spheres of politics, economics and energetics. The tasks are: to discuss and remodel a theoretical background to the topic based on the Joseph Nye‘s and Robert Keohane‘s set of ideas called complex interdependence; to analyze Greenland’s, the Faroe Islands’ and Iceland’s economic, energy situation and policies; to analyze Arctic policies of the Faroe Islands, Iceland and Greenland. The hypothesis of this master’s thesis is that Arctic policies of Greenland, Iceland and the Faroe Islands are based on connection and interdependence building in the region influenced by economic and energy situation and developments of these countries. Methods used in the thesis will be a case study, a qualitative comparative analysis and a document analysis method. The key of Arctic policies of Greenland, Iceland and the Faroe Islands is to be seen, heard, strengthen cooperation with states that share common views and issues, use the international environment in the Arctic to the fullest. Such strategy is a viable option for these states, as their economies are dependent on international markets, which require them to be active internationally. Developments and policies of the three countries in oil exploration, renewable energy, fisheries and tourism industry are analyzed. The Faroe Islands and Iceland have published their own Arctic strategies, while Greenland provides very little information overall. Iceland has a long term approach based on cooperation and connection building in the Arctic, while Faroese and Greenlandic policies have a strongly pronounced self-centered approach and are affected by overreliance on the fishing industry. Greenland recently is putting most emphasis on tourism industry, the problem is that the country concentrates far more on economy and energy considerations than on politics. All three countries aim at positioning themselves among the decision-makers in the region, emphasize cooperation between each other, acknowledge the importance of the UNCLOS and the Arctic Council, but differences show up when discussing, for example, the Arctic 5 format, indigenous people. Dėl tirpstančio ledo už poliarinio rato, valstybės gali atidžiau pažvelgti į atsiveriančias galimybes poliariniuose vandenyse ir žemėse. Politiškai stipriausios valstybės galėdamos padaryti daugiausiai gauna ir daugiausiai žiniasklaidos, akademikų ir Arkties forumų dėmesio. Vis dėl to, mažesnės šalys – Grenlandija, Farerų salos ir Islandija taip pat dalyvauja Arkties politikoje, turi savo roles ir pozicijas. Klausimas yra – kokia yra ekonominė ir tarptautinė Grenlandijos, Farerų salų ir Islandijos politika Arktyje? Tyrimo objektai yra Grenlandijos, Farerų salų ir Islandijos ekonominė, energetinė raida ir politika Arktyje. Darbo tikslas yra nustatyti Grenlandijos, Farerų salų ir Islandijos politinę, ekonominę ir energetinę dinamiką Arktyje. Darbe iškeliami uždaviniai yra: išanalizuoti ir permodeliuoti Joseph Nye ir Robert Keohane kompleksinių tarpusavio ryšių teoriją kaip teoretinį pagrindą; išanalizuoti Grenlandijos, Farerų salų ir Islandijos ekonominę, energetinę situaciją ir politiką; išanalizuoti šių šalių politiką Arktyje. Darbo hipoteze teigiama, kad Grenlandijos, Farerų salų ir Islandijos Arkties politika remiasi saitų ir tarpusavio priklausomybės kūrimu regione dėl ekonominės ir energetinės šių šalių situacijos ir raidos. Metodai naudojami darbe yra atvejo analizė, kokybinė lyginamoji analizė ir dokumentų analizė. Visų trijų šalių Arkties politikos esmė yra būti matomoms, išgirstoms, stiprinti kooperaciją tarp bendro požiūrio ir problematikos valstybių, pilnai išnaudoti tarptautinę erdvę Arktyje. Tokia strategija yra realus pasirinkimas Grenlandijai, Farerų saloms ir Islandijai, nes jų ekonomika yra priklausoma nuo tarptautinių rinkų, o tai reikalauja iš šalių aktyvumo tarptautinėje erdvėje. Analizuojama visų trijų šalių raida ir politika naftos gavyboje, atsinaujinančioje energetikoje, žuvybos ir turizmo srityje. Farerų salos ir Islandija yra sudariusios savo Arkties strategijas, tačiau Grenlandija neturi tokio leidinio ir teikia labai nedaug informacijos šia tema. Islandijos strategija yra ilgalaikė, paremta kooperacija ir santykių kūrimu Arktyje, o Farerų salų ir Grenlandijos politika turi išreikštą egocentrišką pobūdį ir yra veikiama per didelės ekonominės priklausomybės nuo žuvybos industrijos. Paskutiniu metu Grenlandija teikia dėmesį turizmo industrijai, bet šalis koncentruojasi daug labiau ties ekonomikos ir energetikos apsvarstymu nei ties politika. Visos trys šalys siekia būti tarp šalių sprendimų priėmėjų regione, pabrėžia tarpusavio bendradarbiavimą, pripažįsta UNCLOS teisę ir Arkties Tarybą kaip svarbiausią organizaciją regione, bet skirtumai atsiskleidžia diskutuojant apie, pavyzdžiui, Arkties 5 formatą ar vietines tautas. Politikos mokslų ir diplomatijos fakult. Vytauto Didžiojo universitetas
|
|---|