Bioaccumulation of lead in body tissues of atlantic salmon (salmo salar l): experimental investigation and comparative analysis / Švino bioakumuliacijos atlantinių lašišų (Salmo salar L.) kūno audiniuose eksperimentinis tyrimas ir lyginamoji analizė

• Published in: Mokslas - Lietuvos ateitis
• Main Authors: Idzelis, Raimondas, Sauliutė, Gintarė, Grigelevičiūtė, Joana, Svecevičius, Gintaras
• Format: Article in Journal/Newspaper
• Language: English
• Published: VGTU Press Technika 2012
• Subjects: fish; heavy metals; lead; maximum permissible concentration; bioaccumulation; maximum-permissible-amount; Kad’; Atlantic salmon; Salmo salar
• Online Access: http://journals.vgtu.lt/index.php/MLA/article/view/4586; https://doi.org/10.3846/mla.2012.68

The article presents tests on one-year artificially bred Atlantic salmon. For 14 days, fish were exposed to lead nitrate Pb (NO3)2 under concentration corresponding to the highest allowable standard of inland water making 0.005 mg Pb/l. Lead (Pb) in fish tissues (muscle and gills) was determined applying atomic absorption spectrophotometry (AAS). The obtained results have showed that the maximum-permissible-amount of lead in fish (MPA = 0.2 mg Pb/kg) (Lithuanian Hygiene Standard HN 54:2003) slightly exceeds in salmon gills (0.237 mg/kg), whereas in muscles, it exceeds more than twice (0.4 mg/kg). The received data have been compared with the results of the previous studies, where under the same experimental conditions, the bioaccumulation of lead in five types of fish, including roach, perch, rainbow trout, stone loach and gibel carp has been investigated. The conducted research has also revealed that different fish species quite differently accumulate lead while MPA has exceeded in the body tissues of a number of fish, i.e., in the majority of cases, it can be attributed to salmon and stone loach muscles and gills. When observing water bodies, the collected experimental data completely coincide with the results of studies on lead bioaccumulation in fish. Santrauka Bandymai buvo atliekami su dirbtinai veistų Atlantinių lašišų metinukais. 14 parų žuvys buvo veikiamos švino nitratu Pb(NO3)2 esant koncentracijai, atitinkančiai didžiausią leidžiamą koncentraciją paviršiniuose vandenyse (0,005 mg Pb/l). Švino (Pb) kiekis kūno audiniuose (raumenyse ir žiaunose) buvo nustatytas atominės absorbcijos spektrofotometriniu (AAS) būdu. Tyrimo rezultatai parodė, kad didžiausias leidžiamas švino kiekis žuvyje (DLK = 0,2 mg Pb/kg, Lietuvos higienos norma HN 54:2003) nežymiai buvo viršytas lašišos žiaunose (0,237 mg/kg), o raumenyse viršytas net 2 kartus (0,4 mg/kg). Gauti rezultatai buvo palyginti su ankstesniųjų metų tyrimų duomenimis, kur analogiškomis eksperimentinėmis sąlygomis buvo tirtos penkios žuvų rūšys: kuoja, ešerys, vaivorykštinis upėtakis, šlyžys bei sidabrinis karosas. Buvo nustatyta, kad skirtingos žuvų rūšys labai skirtingai kaupia šviną, o DLK buvo viršytas daugelio žuvų kūno audiniuose. Daugiausiai švino DLK buvo viršyta lašišos ir šlyžio raumenyse ir žiaunose. Eksperimentiniai duomenys sutampa su švino kaupimosi žuvyse iš stebimų vandens telkinių tyrimų duomenimis. Raktiniai žodžiai:žuvys; sunkieji metalai; švinas; didžiausia leidžiama koncentracija; bioakumuliacija; didžiausias leidžiamas kiekis