| Summary: | Globalinio klimato atšilimo sukelti pokyčiai akivaizdžiausi Šiaurės ašigalyje. Dramatiškais tempais tirpstantys Arkties ledynai atveria naujus vandens kelius bei iki tol nepasiekiamais laikytus milžiniškus gamtos išteklius. Penkios valstybės pretenduoja į persidengiančias teritorijas Arkties vandenyne, o vidaus bei išorės veiksniai verčia jų vyriausybes skubėti. Visos šalys deklaruoja siekius šiuos konfliktus spręsti taikant Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvenciją (JTK), nors penktoji – JAV – net nėra jos ratifikavusi. Pati Konvencija tam tikra prasme yra paprotinės jūrų teisės kodifikacija, todėl magistrinis darbas pradedamas nuo klasikinės vandenynų jurisdikcinių režimų doktrinos raidos apžvalgos. Tiriamos paprotinės jūrų teisės (kaip Konvencijos pagrindo) pripažįstamos teritorijų užvaldymo koncepcijos, analizuojamos jų taikymo galimybės sprendžiant jurisdikcinius ginčus Arkties vandenyne. Remdamasi klasikine jūrų teise, JTK taip pat žymi pastangas ją modifikuoti, pritaikyti prie šių dienų realijų, todėl darbe pristatomos aktualiausios Arkties vandenyno teritoriniams konfliktams Konvencijos normos bei ginčų sprendimo instrumentai. Tiriamas jų galimas taikymas, sprendžiant klausimus dėl Šiaurės vakarų kelio statuso bei povandeninių dugno darinių, kaip valstybių kontinentinių šelfų tęsinių, priklausomybės. Iki šiol nėra tekę spręsti panašaus ginčo JTK pateikiamais konfliktų sprendimo instrumentais, Konvenciją taikant kaip privalomą sutartinę teisę. Tačiau praktika. [toliau žr. visą tekstą] Changes created by global warming are best observed in the North Pole. Arctic ice melts dramatically thus unlocking new water routes and enormous natural resources that were considered inaccessible. Five Arctic nations: Canada, Denmark (via Greenland), Norway, Russia, and the United States (via Alaska) have focused on establishing overlapping claims over portions of petroleum- and mineral-rich Arctic Ocean seabed and subsoil. Four of these five states have ratified the United Nations Convention on the Law of the Sea (UNCLOS) and are operating within its framework. The fifth nation, the United States, has yet to ratify UNCLOS, thus continues to exclude itself from the legal framework within which the other nations are operating. Yet, even were the United States to join the treaty, the question remains whether norms and legal instruments provided by the UNCLOS resolve territorial-jurisdictional disputes over the Arctic Ocean. Under the hypothesis formulated at the beginning of this thesis, the answer is negative. But confirming or even logically denying it certainly is the main objective of the paper. Despite attention brought by world mass media, legal aspects of territorial disputes over the Arctic Ocean up till now haven’t receive proper considerations from leading scholars of international public law. This thesis will be one of the first attempts to analyse not only norms of the Convention that are critical at drawing jurisdictional boundaries over North Pole, but also to. [to full text]
|
|---|